Sodininkai Rusijoje sėjo morkas žiemos sąlygomis, skaičiuodami stabilų aušinimą, kad apsaugotų sėklas. Tačiau orai pasikeitė, dienos temperatūra pakilo virš nulio, o lietus atitirpino sodo lysves. Šaltinis pažymi, kad trumpalaikė šiluma nebūtinai reiškia, kad sėklos sudygsta per anksti, o ankstyvo rudens sodinukai gali išgyventi pirmąsias šalnas, jei yra padengti sniegu.[1]
Jei morkos jau sudygo, jie gali kovoti vėliau sezono metu. Augalas, kuris žiemoja kaip sodinukas, vasarą dažnai išauga į žydintį stiebą, o ne į valgomą morką. Todėl pasikliauti šia konkrečia lova kaip vieninteliu derliaus šaltiniu yra rizikinga. Tinkamas žiemos sėjimas paprastai vyksta užšaldytoje žemėje su paruoštais dirvožemio rezervais ir apsaugine plėvele, kol sugrįš stabilus užšalimas.[1]
Sodininkai stebi dirvožemio temperatūrą ir laukia daigų prieš nuspręsdami, ar sutrikdyti lovą. Jei neatsiranda ūglių, sklypas paprastai paliekamas netrukdomas. Šaltinyje minima, kad nuostoliai yra labiau tikėtini metais, kai sniego yra mažai arba kintamos sąlygos, kai sniegas tirpsta ir pakartotinai užšąla.[1]